Apie mus

Seniai labai seniai mažoje dūminėje grytelėje ant Rėkyvos kranto gyveno doras ir darbštus vyras, pavarde Bubulis. Dirbo jis nuo aušros iki sutemos, kelmus rovė, laukuose plušo, baudžiavą ėjo. Kai virš mūsų krašto siausdavo badas, kai sausra išdegindavo pasėlius ar liūtys supūdydavo derlių, o vargšai žmoneliai misdavo medžių žieve ir dilgynių sriuba, Bubulį ir jo  šeimą gelbėdavo ežeras. Naktį, pasislėpęs nuo prievaizdo akių, jis slapta užmesdavo tinklą – žiaurios bausmės laukdavo drąsuolių, žvejojančių be pono leidimo. Laimikio užtekdavo visiems – apdalinęs kaimynus, likusią žuvį veždavo į Šiaulius. Mylėjo žmonės Bubulį.
Vieną tokį badmetį, nežinia kodėl, ėmė ir Rėkyvos ežeras nebeduoti žuvies. Badas apsigyveno Bubulio grytelėje. Sunku buvo žiūrėti į verkiančius vaikučius bei sulysusius žmonos skruostus. Laimė įnoringa – ežeras šiaušė švinines bangas ir rūsčiai ošė.
Kartą rytą, kai saulė nuauksino šimtamečių klevų viršūnes prie vieškelio, o pabudusi diena pradėjo sklaidyti drėgną rūką nuo pakrantės meldų, sulysusia ir nuvargusia ranka Bubulis dar kartą užmetė tinklą. Staiga pajuto, kad jis pilnas. Sunkus ir gyvas. Įsirėžęs žvejys išvilko laimikį į krantą, bet koks jį pagavo siaubas, kai vietoje gyvu sidabru tviskančių žuvų jis išvydo krebždantį vėžį milžiną. Jo žieduoti kiautai tviskėjo kaip juodo riterio šarvai, o siaubingos milžiniškos žnyplės palengva judėjo. Suklupo Bubulis, baimė pakirto kojas. O vėžys palengva pradėjo keltis, repeždintis, stotis ant apatinių galūnių. Atsitiko nepaprastas dalykas! Juodieji vėžio kiautai ėmėsi patys lukštentis, dalimis kristi ant žolės. Netrukus išsigandusios žvejo akys pamatė vėžio vietoje stovintį vyrą, senoviniais rūbais apsirengusį, auksu kaišyta juosta susijuosusį. Barzda jo siekė krūtinę, o veidas spinduliavo kilnia ramybe. “Aš esu seniūnas Karpis, Rėkyvos šeimininkas ir paveldėtojas. Kelis šimtus metų išgyvenau ežere. Vėžiu mane pavertė žmona – ragana. Kaip tik  šiandieną baigėsi užkeikimas, ir tu mane į krantą iškėlei, – prabilo nepažįstamasis. – Dėkoju tau. Nuo šios dienos tau nebereikės baudžiavos eiti. Tau ir tavo vaikams tegul būna suteikta teisė būti laisvais žvejais…“

The Giant Crayfish who Lived in Rekyva Lake

“Once upon a time in a little hut without a chimney to its fire-place, on the bank of Rekyva Lake, an honest and hard working man named Bubulis was living. He worked from dawn to twilight, rooting out stumps, scrounging for wood in the field, serving in serfdom. When hunger was raging over our land, when drought was scorching crops, and when the entire harvest was putrefied by endless cloud-bursts, when poor people could only live on bark and nettle soup — the lake was the savior of Bubulis and his family. Because at night, hiding from the steward’s eyes, surreptitiously Bubulis was letting down his fishing net.
Cruel punishments threatened those brave men who were fishing without steward’s permission. But Bubulis’ catches were always successful, and he gave out fish to the neighbours. People loved Bubulis.
Once, during such a famine, Lake Rekyva stopped giving fish, and nobody knew why. Good fortune is capricious – now the lake ruffled its leaden waves and sighed angrily. Hunger settled in the little hut of Bubulis. He was sad to see his crying children and the gaunt face of his wife.
One morning, when the sun was gilding the tops of a hundred years’ standing maple trees, and new day started to clear moist fog away from lake rushes, tired and gaunt Bubulis decided one more time to let down his fishing net. And suddenly he realizes that the net is full! Heavy and alive. With great effort, the fisherman pulled his net to the bank.
But how terrified he was when instead of silver shining fish he found a giant crayfish! The ringed shells of the crayfish were glittering like armour of a black knight, and its terrible giant claws moved slowly. Bubulis stumbled, gripped by fear.
Crayfish started slowly getting up, stood up on lower feet. And then an unusual thing happened: black shells started falling on the grass. Shortly after, the scared eyes of Bubilis the fisherman saw a man dressed in ancient clothes, girdled by a gold- woven sash. A beard reached this man’s chest; his face was radiant with noble peace. “I am an elder of the village Karpis – master and inheritor of Rekyva. I lived in the lake for several hundred years. My wife – a witch – had turned me to crayfish. Today is the day when the enchantment ends, and you put me ashore. I could have been drowned if I changed into a man in the water. Thank you. From now on you will not need to serve in serfdom. You and your children are given the right to be free fishermen…” “