Mob. +370 603 02 533

El. paštas: rastine@rekyvosprogimnazija.lt

Kodas: 190530316

Apie mus

Informacija atnaujinta:

Nuo 1605 metų Karpių giminė pradėjo valdyti Rėkyjavos dvarą. Tai viena seniausia giminės sodyba Žemaitijoje. Labiausiai dvaras klestėjo E.Karpio valdymo laikotarpiu (19 a.). Jis sutvarkė sodybą, parką, pastatė keletą ūkinių pastatų. Nutiestas kelias – dvarkelis – nuo pagrindinių rūmų iki kapinaičių. Sodinimui medžiai atvežti iš Vokietijos. Pasakota, kad parkas atrodė nuostabiai, rožynai nusidriekę ežero link. Ežeras taip pat priklausė Karpiams. Jo pakrantėje supiltas kalnas, gavęs Grabavičiaus pavadinimą. Jame palaidota Karpių šeima. Pagrindiniai dvaro pastatai pirmojo pasaulinio karo metu sudegė. Tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, Rėkyvos dvaro didžioji dalis išdalinta savanoriams, o dvaro centras atiteko Šiaulių miesto savivaldybei. Tuometinė valdžia 1932 m. pastatė naują dviejų aukštų mūrinį namą, kuriame įkūrė vaikų ir senelių prieglaudą.

1964 m. įkurta 4-oji aštuonmetė mokykla, iki to laiko Rėkyvos vaikai mokėsi Lingailių (Kardžiūnų) pradžios mokykloje
1985 m. 4-oji nepilnoji vidurinė mokykla
1988 m. 4-oji devynmetė mokykla
1993 m. Rėkyvos pagrindinė mokykla
2012 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių Rėkyvos progimnazija

Mokykloje daug dėmesio skiriama ekologijos integravimui, ugdymo proceso efektyvinimui ir optimizavimui. Pati aplinka įtakoja pasirinkti ekologinio ugdymo kryptį, domėtis kultūros paveldu. šioje ugdymo įstaigoje veikia ekologijos, sveikos gyvensenos, prevencijos, kultūros paveldo programų mokytojų kūrybinės grupės. Nuo 2004 metų mokykla dalyvauja Gamtosauginių mokyklų programoje.

Pagrindinio mokslo ugdymo planų nuostatos rekomenduoja pamokas vesti ne tik mokykloje, bet ir gamtoje. Todėl ir buvo įrengta žalioji klasė. Moksleiviai ir mokytojai noriai dirba ir mokosi gamtos prieglobstyje. čia vyksta pamokos, klasės valandėlės, būrelių užsiėmimai, projektinė veikla, šiaulių m. bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų seminarai. Rėkyvos urėdijos girininkė A. Jočienė pasiūlė Dūkto miške įkurti dar vieną žaliąją klasę.

Mokykloje veikia daug būrelių. Moksleiviai dalyvauja meninio skaitymo, piešinių konkursuose, sporto varžybose, kuriuose laimi prizines vietas. Taip pat veikia folklorinis ansamblis, miškininkų, ekologinis, choreografijos, informatikos, ansamblis “Debesėlis”; nuo 2000 metų leidžiamas mokyklos laikraštis “Gandro žinios”.

Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi keisti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą, žvilgtelėjo pro langą ir ėmė šaukti:
    Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta! Tikros marios! O vakar čia šienavom.
    Kur? Kur? – šoko iš miego vaikai ir puolė visi laukan.
         Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa. Vakare to nepaprastojo ežero kaip nebūta!
Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavę.
Ir platus kraštas sumirgėjo ežerų platybėmis.
Žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero sukiojasi žilabarzdis senukas. Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Bet vieną kartą pakliuvo ir jis.
Naktigoniui besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką.
Senukas ištraukė pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka. Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką.
Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudė juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau… Naktigonis nebeištvėrė – šoko ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis puolė vytis naktigonį. Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol kartu  suvirto į ežerą.
Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:
    Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!
         O kitas rėkia atgal:
    Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešutų kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalysim!
         Nuo to rėkimo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.

Seniai labai seniai mažoje dūminėje grytelėje ant Rėkyvos kranto gyveno doras ir darbštus vyras, pavarde Bubulis. Dirbo jis nuo aušros iki sutemos, kelmus rovė, laukuose plušo, baudžiavą ėjo. Kai virš mūsų krašto siausdavo badas, kai sausra išdegindavo pasėlius ar liūtys supūdydavo derlių, o vargšai žmoneliai misdavo medžių žieve ir dilgynių sriuba, Bubulį ir jo  šeimą gelbėdavo ežeras. Naktį, pasislėpęs nuo prievaizdo akių, jis slapta užmesdavo tinklą – žiaurios bausmės laukdavo drąsuolių, žvejojančių be pono leidimo. Laimikio užtekdavo visiems – apdalinęs kaimynus, likusią žuvį veždavo į Šiaulius. Mylėjo žmonės Bubulį.
Vieną tokį badmetį, nežinia kodėl, ėmė ir Rėkyvos ežeras nebeduoti žuvies. Badas apsigyveno Bubulio grytelėje. Sunku buvo žiūrėti į verkiančius vaikučius bei sulysusius žmonos skruostus. Laimė įnoringa – ežeras šiaušė švinines bangas ir rūsčiai ošė.
Kartą rytą, kai saulė nuauksino šimtamečių klevų viršūnes prie vieškelio, o pabudusi diena pradėjo sklaidyti drėgną rūką nuo pakrantės meldų, sulysusia ir nuvargusia ranka Bubulis dar kartą užmetė tinklą. Staiga pajuto, kad jis pilnas. Sunkus ir gyvas. Įsirėžęs žvejys išvilko laimikį į krantą, bet koks jį pagavo siaubas, kai vietoje gyvu sidabru tviskančių žuvų jis išvydo krebždantį vėžį milžiną. Jo žieduoti kiautai tviskėjo kaip juodo riterio šarvai, o siaubingos milžiniškos žnyplės palengva judėjo. Suklupo Bubulis, baimė pakirto kojas. O vėžys palengva pradėjo keltis, repeždintis, stotis ant apatinių galūnių. Atsitiko nepaprastas dalykas! Juodieji vėžio kiautai ėmėsi patys lukštentis, dalimis kristi ant žolės. Netrukus išsigandusios žvejo akys pamatė vėžio vietoje stovintį vyrą, senoviniais rūbais apsirengusį, auksu kaišyta juosta susijuosusį. Barzda jo siekė krūtinę, o veidas spinduliavo kilnia ramybe. “Aš esu seniūnas Karpis, Rėkyvos šeimininkas ir paveldėtojas. Kelis šimtus metų išgyvenau ežere. Vėžiu mane pavertė žmona – ragana. Kaip tik  šiandieną baigėsi užkeikimas, ir tu mane į krantą iškėlei, – prabilo nepažįstamasis. – Dėkoju tau. Nuo šios dienos tau nebereikės baudžiavos eiti. Tau ir tavo vaikams tegul būna suteikta teisė būti laisvais žvejais…“

The Giant Crayfish who Lived in Rekyva Lake

“Once upon a time in a little hut without a chimney to its fire-place, on the bank of Rekyva Lake, an honest and hard working man named Bubulis was living. He worked from dawn to twilight, rooting out stumps, scrounging for wood in the field, serving in serfdom. When hunger was raging over our land, when drought was scorching crops, and when the entire harvest was putrefied by endless cloud-bursts, when poor people could only live on bark and nettle soup — the lake was the savior of Bubulis and his family. Because at night, hiding from the steward’s eyes, surreptitiously Bubulis was letting down his fishing net.
Cruel punishments threatened those brave men who were fishing without steward’s permission. But Bubulis’ catches were always successful, and he gave out fish to the neighbours. People loved Bubulis.
Once, during such a famine, Lake Rekyva stopped giving fish, and nobody knew why. Good fortune is capricious – now the lake ruffled its leaden waves and sighed angrily. Hunger settled in the little hut of Bubulis. He was sad to see his crying children and the gaunt face of his wife.
One morning, when the sun was gilding the tops of a hundred years’ standing maple trees, and new day started to clear moist fog away from lake rushes, tired and gaunt Bubulis decided one more time to let down his fishing net. And suddenly he realizes that the net is full! Heavy and alive. With great effort, the fisherman pulled his net to the bank.
But how terrified he was when instead of silver shining fish he found a giant crayfish! The ringed shells of the crayfish were glittering like armour of a black knight, and its terrible giant claws moved slowly. Bubulis stumbled, gripped by fear.
Crayfish started slowly getting up, stood up on lower feet. And then an unusual thing happened: black shells started falling on the grass. Shortly after, the scared eyes of Bubilis the fisherman saw a man dressed in ancient clothes, girdled by a gold- woven sash. A beard reached this man’s chest; his face was radiant with noble peace. “I am an elder of the village Karpis – master and inheritor of Rekyva. I lived in the lake for several hundred years. My wife – a witch – had turned me to crayfish. Today is the day when the enchantment ends, and you put me ashore. I could have been drowned if I changed into a man in the water. Thank you. From now on you will not need to serve in serfdom. You and your children are given the right to be free fishermen…” “

Perskaitęs vasario 1 dienos šeštadienio „Šiaulių naujienose“ išspausdintą humoristinį pasakojimą “Šauksmas iš anapus“ , prisiminiau 1930-aisiais metais senuko Antano Prakapo, gimusio 1845 metais Pakapės bažnytkaimyje, ten ir užaugusio, pasakojimą, girdėtą iš savo tėvų apie žiaurų baudžiavos laikotarpį Rėkyvoje R. Karpio dvare.
Senukas pasakojo, kad Rėkyvos dvaro ir aplinkinių polivarkų savininkas R. Karpis dažnai išvykdavo į užsienį. Kol grįšiąs iš užsienio, savo valdas palikdavęs baisiajam prievaizdui, kuris labai žiauriai elgdavosi su baudžiauninkais. Už mažiausią baudžiauninko prasižengimą skirdavęs dešimt – penkiolika rykščių nuplakti.
Dvaras turėjo namažą paukštyną, kuriame daugiausia buvo auginami kalakutai. Paukštyne dirbo pagyvenusi baudžiauninkė Antanina Karsakaitė. Apie  1850 metus  gegužės pradžioje iš kiaušinių išsirito namažas būrys kalakučiukų. Praėjus dviem dienoms, ryte, nenumatant pasekmių, buvo paliktos atviros paukštyno durys, pro kurias jauni kalakučiukai išrėpliojo į lauką ant žalios pievelės, nuo kurios dar nebuvo nukritusi rytmečio rasa. Kalakučiukai gavo rasos, namažai jų tada nugaišo. Sužinojęs apie tai žiaurusis prievaizdas savo pavaldiniui Kotui, kuris taip anais laikais vadinosi, įsakė nuplakti baudžiauninkę Antaniną penkiolika rykščių, ir ta bausmė buvo įvykdyta. Po tokių žiaurių bausmių dalis baudžiauninkų palikdavo šį pasaulį.
Nuplaktoji Antanina liko gyva, padedant kitiems baudžiauninkams, ji parėjo į savo kuklią pirkelę, apsirengė anais laikais dėvimais lietuviškais rūbais, pasiėmė virvutę, nuėjo prie ežero, kurio pietinėje pusėje augo senas, pusiau žaliuojantis ąžuolas. Ant  šakos užmetė virvutę, užsirišo ją sau ant kaklo, užsinėrė kilpą.
Susirinko išsigandę baudžiauninkai prie ąžuolo, ant kurio kabėjo Antaninos palaikai, nuėmė juos, iš susidėvėjusių lentų sukalė karstą ir ten, už ąžuolo, pūstlaukyje palaidojo.
Po laidotuvių, trečiąją naktį, pasigirdo jos dejonės, ir tai tęsėsi tris keturias naktis.
Laikas bėgo, 1861 metais buvo panaikinta baudžiava. Žiauriai numalšintas 1863 metų sukilimas, bet šauksmas ir aimanos iš anapus nenurimo iki šiol.
„Šiaulių naujienos“ 2003 m.                                                                                       V.Žeknys

Kartą Rėkyvos ežere žvejai ištraukė žuvį. Žuvis kaip žuvis, tik vietoj žiaunų – kiaulės snukis. Ir kojos matyti. Parnešė, parvilko į namus, padėjo į rėčką, užpylė druskos- rytoj išdarinės. O naktį- siaube! Už lango ir į gryčios sienas kažkas pradėjo belsti, krebždėti, baladoti, ūbauti: „Atiduok mano kiaulę! Atiduok mano kiaulę!. Tik paryčiui nutilo. Visą naktį prasėdėjo susispaudę, susigūžę pirkios gyventojai. Rytą su visa rėčka žuvį – kiaulę nunešė ir įmetė į vandenį. Nedera pyktis su Piktmiškio dvasiomis.
Šį įvykį aprašė pereito šimtmečio pabaigoje M. Slančiauskas, pasiklausęs labai patikimų Rėkyvos gyventojų pasakojimų.

Šiaulių kraštas , 1991m.

The Fish with Pig’s Muzzle who Lived in Rekyva Lake

“Once fishermen caught a strange fish in Rekyva Lake. This fish was rather like an ordinary fish, but instead of the gills, this fish had a pig’s muzzle. And even legs could be seen. They took fish home, put it into tub, strewed with salt, and left for a night. But at night – how terrible ! Somebody started knocking on the door and walls of the hut, scratching, taping, hooting: “Give me back my pig ! Give me my pig!”. All night people stayed crowded together and cowered in the hut. When morning came they took the fish-pig with the tub and dropped into the water.
It is better not to tease evil spirits. “

Keli kilometrai nuo Šiaulių, miesto pašonėje, plyti nemažas Rėkyvos ežeras. Žmonės jį “Kvartuku“ vadina. Aplink jį  beveik 7 mylios tolio. Ant jo kranto stovi Rėkyvos dvaras. Kitoj vieškelio pusėj, prieš dvarą, matosi apleistos, krūmais apaugusios, ne visai mažos kapinės. Jose daug geležinių kryžių. Seniau vidury kapinių stovėjo mūrinė bažnytėlė. Ji buvo Pakapės filija, bet 1830 metais Rėkyvos dvaro ponas ją nugriovęs. Dabar tebėra pamatai. Apie „Kvartuką“ (Rėkyvos) ežerą seneliai pasakojo daug pasakų. Sako, kadaise ežero nebuvę. Vietoj jo žaliavo pievos. Arčiau kelio driekėsi kaimelis. Vieną rytą sukilę žmonės ugniakure rado išdygusią vandens leliją. Kitą rytą vėl kita išdygusi.
Ir visų namų ugniakuruose atsirado vandens lelijos. Seneliai spėjo, kad čia turėtų būti ežeras.
Vieną rytą dangus aptemo, ir iš didelio debesies pasigirdo smarkus ūžimas. Išsigandę žmonės nežinojo, ką daryti, spėjo ežero vardą, bet niekas negalėjo atspėti. Viena moteriškė greitai bėgo pas vyrą. Ir atsirišęs jai kvartuko raištelis. Moteriškė tarstelėjo: “Ak, kad tave“, ir kvartukas atsirišo. Kai tik ištarė žodį  kvartukas – debesis su trenksmu kritęs ir atsivėręs didžiausias ežeras. Išgirdę tą istoriją žmonės ežerą ėmė vadinti Kvartuku. Kai kurie senoliai dar ir dabar tebevadina tuo vardu.

Šiaulių naujienos, 1924 m., Nr.                                                 Pr. Petrauskas

Šiauliai, apsupti ežerų, todėl apie tas paslaptingas vietas sekamos istorijos. Seni žmonės daug jų pasakoja apie Rėkyvą. Esą šiaurinėje ežero pakrantėje – Kelmynėje – nuskendęs miškas. Ten žvejai ir tinklų nemesdavę. Dabar ištraukiama net ąžuolinių pagalių. Ežere paskendusi sala su dvaru. Tyrulių durpyne duobta valtis patvirtina pasakojimus apie čia tyvuliavusį didelį ežerą. Pasakojama buvus ežerą ir tarp Talšos, ir Rėkyvos,“- rašė savo laiške Kraštotyros draugijos narys mokytojas pensininkas A.Umbrasas.
Rėkyvos ežero apylinkėse žmonės gyveno nuo pat jo atsiradimo. Tačiau pirmųjų padavimų, prisiminimų apie ežerą jau niekas nebeprikels. Galima kai ką atkurti apie vėlesnius laikus, remiantis archeologų duomenimis.
Iš archeologinių radinių sprendžiama, kad neolito gyventojai (prieš 5-10 tūkst. metų) vertėsi daugiausia žvejyba, na, žinoma, ir žvėrių medžiokle bei augalinio maisto rinkimu. Tuo laikotarpiu aplink Rėkyvos ežerą žmonių jau gyventa, o jų pagrindinis verslas buvo žvejyba.
Vėliau, tobulėjant medžioklės ir žemės ūkio įrankiams, vystantis žemdirbystei, gyvulininkystei, žmonės mažiau bepriklausė nuo ežero. Tačiau, būdamas gyvosios gamtos dalimi ir visapusiškai priklausydamas nuo gamtos išteklių, žmogus ne visada tiksliai suvokia priklausomybės svarbumą. Prisiminimų dar galime išgirsti iš vyresniosios kartos žmonių, gimusių praeito šimtmečio pabaigoje. Tai rėkyvėčiai Juzė Jokubaitienė, Juozas Juodris, Antanas Mickūnas, Stasys Jautakas ir Ipolitas Jarošas iš Gegužių kaimo.
Padavimų apie Rėkyvą gali žinoti ir daugiau gyventojų. Man teko girdėti vieną iš jų. “Toje vietoje, kur Rėkyvos ežeras ir durpynai, buvusios klampios balos. Tarp tų balų salose ir pusiasaliuose žmonės gyvenę savo sodybose. Tačiau kartą prasidėjęs tvanas. Vanduo pradėjo skandinti sodybas. Reikėjo gelbėtis. Viena moteris bėgdama nuo tvano, susimušė kojos nykštį ir pasakė: “Kad jas kur, tas balas, susimušiau nykštį“. Moteris taip skausmingai ištariusi žodį nykštis, kad net žmonės nuo tada pradėję to tvano metu susidariusį ežerą vadinti Nykštimi, o šitame ežere dar ilgai matėsi šulinių svirtys“.
Nuo kada ir kodėl ežeras vadinamas Rėkyvos vardu, tokių žinovų nesutikau. Galbūt skaitytojai, perskaitę šį straipsnį, pateiks išsamesnių žinių.
Dėl Rėkyvos vardo galima daryti tik išvedžiojimus. Aišku, Rėkyvos gyvenvietė rytinėje ežero dalyje pradėjo vadintis todėl, kad Rėkyvos ežeras buvo šalia. Pagal gyventojų prisiminimus, aplink visą ežerą, išskyrus rytines pakrantes, buvęs liūnas. Norint prieiti prie ežero pakraščio, reikėdavę darytis lieptą arba tiesiog klotis kartis. Dažnai žmonės į tuos liūnus įsmukdavę. Vienus pavykdavo išgelbėti, kiti patys išsigelbėdavę. Kartais žmonės pagalbos šaukdavosi iki vidurnakčio, o paskui viskas nutildavo. Taip būdavę dažnokai Aukštelkės aukštapelkėje, Šiaušės ištakoje, kur būdavo daug spanguolių. Žmonės tas vietas praminė Didžiausiais spanguolynais. Tačiau Rėkyvoje gyvenantiems sunku būdavo tas vietas pasiekti, reikdavo daug klampoti, daug kartų vienas kitą iš akivarų traukdavo. Reikia žinoti ir tai, kad besiplėsdamos pelkės vertė žmones su sodybomis kraustytis toliau.
Taigi žuvingas ežeras, derlingos uogomis aukštapelkės viliojo žmones, bet kartu tekdavo nugalėti daug sunkumų, rizikuoti gyvybe, dažnai šauktis pagalbos. Tikriausiai žmonės dėl visų tų šauksmų, rėksmų ir ežerą pavadino Rėkyvos vardu nuo žodžio „rėkti“.

Į pietus nuo miesto prieš karą žliugsėjo niūri vietovė, apaugusi krūmokšniais. Tai buvo Tyrulių pelkių dalis, vadinama Piktmiškiu. Nuo senų senovės ji garsėjo laukiniais paukščiais ir paslaptimis: naktimis ugnelės klaidžiodavo ir patamsyje rėkdavo (gal todėl ir „Rėkyva“ tokį vardą gavo?). Baisių ir protu nepaaiškinamų dalykų buvo pasakojama apie šią vietovę.
Kartą vyrai naktigonėje kūreno laužą. Aplinkui ūbavo vėjas, lingavo skurdūs medeliai,  traškėjo degančios šakos, dangumi bėgo pilki debesys, nejauku… Staiga nuo ežero pusės iš barkštyno pasigirdo tarsi žmogaus balsas, kuris vis artėjo: “Atked! Atked! Atked!“. Vyrai suakmenėjo iš siaubo, kai prie laužo atkedėjo, atšokavo žmogaus galva, kuri išsiviepė ir ėmė žiūrėti į ugnį. Vyrai nė krust – kojas baimė paralyžiavo, nugaros nušiurpo, veidai pabalo. Vienas  buvo drąsesnis. Čiupo rusenantį medėgalį ir vožė per snukį. Galva tik: “Nuked! Nuked! Nuked!“… Ir nukedėjo per brūzgynus atgal … Per naktį vyrai pražilo…
Labai labai senais laikais, gal dar prie Vytauto Didžiojo, Piktmiškį buvo galima pereiti tik siauru takeliu. Negera tai buvo vieta, pikta. Pačiame tako viduryje, ant kalvelės aukštumėlės, vietiniai plėšikai turėjo smuklę. Retas keleivis galėjo apeiti ją. Joje lankydavosi ir pakeleiviai, ir medžiotojai, ir vietiniai gyventojai. Pasakojama, kad pastarieji labai nekęsdavo svetimųjų. Kad jais greičiau galėtų nusikratyti, provokuodavo, vaikščiodavo aplinkui su atsirišusiais vyžų apyvarais, kad svetimšalis užmintų ir jį galėtų teisėtai prilupti. Todėl nuo senųjų laikų ši vieta visoje apylinkėje garsėjo kaip plėšikų („galvariezų“) būstinė. Daug nekaltų aukų buvo nuskandinta pelkių akivaruose. Aplinkiniai gyventojai dėl nuolatinių plėšikavimų ir žudynių praminė ją Piktmiškiu.
Įdomu paminėti, kad tokį būdą – ieškoti kliaučių atsirišus apyvarus, – vėliau plačiai naudojo Šimšės šaunuoliai ir Šiaulių turgaus mušeikos.

Anais labai senais laikais ten, kur dabar Rėkyva plyti, žaliavo plačios pievos, kuriose ganėsi mažo, susigūžusio kaimelio gyvuliai. Ir atsitik tu man!
Viena jauna šeimininkė, pakirdusi ryto ruošai, nustėro: ugniakure iš nakties pražydo balta vandens lelija. Paslaptinga, graži… Kitą rytą baltosios lelijos pražydo visose ugniakuruose, visose trobelikėse. Susimąstė žilagalviai išminčiai, ką tai galėtų reikšti? „Ežerui būti!“- vienas jų tarė.
Taip ir įvyko. Nė poros dienų nepraėjo, kaip sutemo, ir juodas juodžiausias debesis dangų uždengė. Žaibai tik plyksi, griausmas griausmą veja. Visus apėmė siaubas. Viena moteriškė, bėgdama pas savo vyrą, susipainiojo sijonuose. “A, kad tave galai! Net kvartukas atsirišo“ – sušuko panikoje. Kai tik ištarė šiuos žodžius, tik trinkt!!! Baisus debesis krito žemėn ir užliejo pievą. Suspindėjo saulutė. Mat toji moteris atsitiktinai atspėjo tikrąjį ežero vardą, “Kvartukas“.
Dabar visi tą ežerą vadina Rėkyva. Tai nuo to kaimelio vardo. Kažkada vadindavo ir Karpio ežeru,- tai nuo buvusio ežero savininko pavardės. Ir tik seni senutėliai žino tikrąjį ežero vardą – „Kvartukas“. Jie man ir pasakojo tikrąją to ežero atsiradimo istoriją, girdėtą iš savo senelių.

Šiaulių kraštas, 1991m.

The Original Name of the Lake


“Originally the name of this lake was Kvartukas (Apron). Once upon a time, in the place where now Lake Rekyva stretches, there were wide meadows, and cattle of little poor village were grazing. Well then what happened ! One young mistress woke up ready for the morning housekeeping, but shen surprise rooted her to the ground: a white water- lily had burst into blossom in the fireplace. Mysterious, beautiful water- lily … Next morning white water- lilies burst into blossom in all fireplaces, in every hut.
Grey-headed wise men fell to thinking: what this could mean? “A lake will come into being !” – one of them said. And it happened. A few days passed, and then darkness came; the black blackest cloud covered the sky. Lightning was flashing, thunder was pealing. Everybody was horror-struck. One woman running to her husband got entangled in her skirt. “Damn it! My apron – kvartukas (Lith.) – untied itself” – she uttered a frenzied scream.
Her words were followed by a terrifying crash of thunder. Heavy cloud fell down and flooded the meadow. Then he sun started shining. And all this happened because this women had accidentally pronounced the real name of the lake – Kvartukas.
Nowadays this lake is called Rekyva, from the name of that village. Only the oldest of the elderly know original name of the lake – Kvartukas. And this story was told them by their forefathers.”

Žodžiai – J. Nutautytės (9 klasė) ir R. Dailidos (7b klasė)
Muzika – grupės „Vairas“
2004 m.

Ir kas pavasarį
Virš žalio apdaro mokyklos
Vėl suks ratus iš tolių namo grįžęs gandras.
Senam lizde vėl perins savo gandriukus.
Tarsi sakydamas, kad mokykla čia buvo
Ir ilgai dar bus.
(V. Stelingienė)

Progimnazijos misija – gamtos apsuptyje ugdome sėkmingą vaiką,
Progimnazijos vizija – unikali mokykla gamtos apsuptyje, kurioje pagal gamtosaugos nuostatas nuo mažens ugdomas sėkmingas vaikas.
Progimnazijos vertybės – GAMTA, kai:
G – gyvybė – formuojamas palankus aplinkai gyvenimo būdas ir puoselėjamos aplinkosaugos vertybės.
A – augimas – nuolatinis, aplinkosaugos vertybėmis grįstas kaitos procesas, plečiant asmens galimybių ribas.
M – menas – kūrybiškumo veiklomis grįstas ugdymo procesas, atskleidžiant asmens galimybių galias.
T – tarnystė – savanoriška veikla, skirta kitiems, nesitikint atlygio.
A – atsakomybė – sąmoningas noras laisvai pasirinkus prisiimti atsakomybę už savo ar kitų veikimo ar neveikimo pasekmės.

Kūrybinė komanda sukūrė vaizdo filmuką apie Rėkyvos progimnaziją. Kviečiame susipažinti, kaip gamtos apsuptyje ugdome sėkmingą vaiką. Linkime malonių įspūdžių!

Adresas:
Poilsio g. 1, Šiauliai, LT – 79228
Biudžetinė įstaiga, kodas 190530316

Raštinės kontaktai:
+370 603 02 533
+370 41 51 90 39
rastine@rekyvosprogimnazija.lt

Darbo laikas:
I – V 8:00 – 16:45
Pietų pertrauka: 12:15 – 12:45

Kita informacija:
Mokyklos tipas: progimnazija.
Mokomoji kalba: lietuvių kalba.

Autobusų maršrutai:
Į progimnaziją galima atvažiuoti Tilžės, Pramonės, Bačiūnų gatvėmis 4, 4A miesto autobusais iš centro ir 10 miesto autobusu iš pietinio mikrorajono.

Adresas:
Pirties g. 8, Šiauliai, LT – 79230
Biudžetinė įstaiga, kodas 190530316

Raštinės kontaktai:
Tel. +370 41 39 27 91
El. paštas: rastine@rekyvosprogimnazija.lt

Darbo laikas:
I – V 8:00 – 16:45
Pietų pertrauka: 12:15 – 12:45

Autobusų maršrutai:
Į įstaigą galima atvažiuoti Tilžės, Pramonės, Bačiūnų gatvėmis 4, 4A miesto autobusais iš centro ir 10 miesto autobusu iš pietinio mikrorajono.

Skip to content