Formaliojo ugdymo skyriaus vedėja Gintarė Kulbeckienė balandžio 10 dieną dalyvavo forume „Kaip mokykla turi dirbti karo atveju“, kurį organizavo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus kartu su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Buvo nagrinėta šiandien ypač aktuali tema – kaip (ne)esame pasirengę ugdymo procesą organizuoti ekstremaliomis sąlygomis. Diskusijose išryškėjo tiek stipriosios, tiek tobulintinos švietimo sistemos pusės, akcentuotas būtinybė kryptingai stiprinti pasirengimą įvairioms krizėms.
Forumo metu pristatyta kitų užsienio šalių – Ukrainos, Japonijos ir Izraelio – patirtis, leidusi pažvelgti plačiau į galimus sprendimus. Formaliojo ugdymo skyriaus vedėja Gintarė Kulbeckienė turėjo realią patirtį stebėti ugdymą karo sąlygomis: 2025 m. gegužės 20–30 d., dalyvaudama stažuotėje Kremenčiuko mieste (Poltavos srityje, Ukrainoje), stebėjo, kaip daugiau nei 1 000 ugdytinių turinčio Kremenčiuko T. G. Ševčenkos vardo licėjaus Nr. 5 mokiniai, išgirdę pavojaus sirenas, per 4 minutes pasiekė evakuacines patalpas mokykloje. Šis rezultatas – nuoseklių ir reguliarių pratybų įrodymas, parodantis, kad sistemingas pasirengimas duoda apčiuopiamų rezultatų.
Taip pat itin vertingas buvo Kauno ugdymo įstaigų vadovų atviras dalijimasis patirtimi – aptartos realios situacijos, su kuriomis susiduria mokyklos, organizuodamos ekstremalių situacijų pratybas: nuo logistinių iššūkių iki bendruomenės įsitraukimo užtikrinimo. Akcentuotas poreikis nacionaliniu lygmeniu parengti aiškius, trumpus ir lengvai pritaikomus veikimo algoritmus švietimo bendruomenėms, susidūrus su ekstremaliomis situacijomis. Vieningas veiksmų modelis padėtų užtikrinti greitą ir koordinuotą reagavimą bei didintų bendrą saugumo lygį.
Be nuolatinių pratybų organizavimo ekstremalių situacijų valdymo srityje taip pat išryškėjo poreikis stiprinti nuotolinio mokymosi kompetencijas, kad ugdymo procesas nuotoline forma galėtų būti sklandžiai tęsiamas ir ekstremaliomis sąlygomis.
Forume aptartos įžvalgos dar kartą patvirtino, kad pasirengimas krizėms turi būti nuoseklus, bendruomeniškas ir grindžiamas tiek nacionalinėmis gairėmis, tiek praktine patirtimi.
